Gabrielė Šadzevičiūtė

Mirštančio spalio poetika

Ketvirtadienį, kai nuo gūsingo vėjo piktai pešėsi drėgnos medžių šakos ir po kojomis težo geltoni lapai, ekscentriškojo fasado Kablyje (kurį, beje, įpusėjus vakarui maloniai pagyrė svečiai iš Norvegijos) dvi labai savitos muzikos grupės manifestavo miesto rudenį.

Koncerto preliudą atliko lietuviai Insearch, kurių klausant kartais apimdavo keistas nerealumo jausmas, nuostaba, kad šią muziką produkuoja žmogaus ir instrumento sąlytis. Džiazo pagrindu sužaistos būgnų partijos ir saksofono aimanos neuždarė  grupės skambesio į tradicinius džiazo rėmus – eklektiška instrumentalo visuma mintyse apeliavo į  The Cinematic Orchestra kurstomas meditacijas.

Po lietuvių pasirodymo ant scenos patyliukais instrumentus susijungė iki festivalio taip liaupsinta Jenny Hval su grupe. Ir ne veltui – su kiekviena daina šio pasirodymo vertė tik kilo. Įspūdinga, kaip šie norvegai išlaiko precizišką ir profesionalų atlikimą pakeliui nepamesdami jausmo. Kartkartėmis  Joanna‘os Newsom dainavimo maniera atskambantis vokalas dinamiškai mezgė pokalbį su gitara ir viskas tada regėjosi kaip poezija – stoties rajono dramos, paauglių sūkuriai virš rampų skeitparke; miesto rutina įgavo spalvą.

1 2

 

Penktadienio Trip‘tikas

Penktadienį sinoptikai pamiršo pranešti apie Trip baro rūsyje gresiančias muzikos stichijos apraiškas, kurių kaltininkas buvo Sha:TRI:Ah, sukvietęs ant vienos scenos pagroti Fingalick, Sun Glitters ir Brokenchord. Buvo žadama sulaukti iki 1000 žmonių (juk neįmanoma!), bet atėjo mažiau nei  500, kas didžiai stebina, turint omeny tokį garbų svečią  iš Liuksemburgo – Sun Glitters.

Pirmasis iš šios trejybės ant pakylos užlipo Fingalick, atlikęs smagų setuką ir pažėręs dar saujelę užsilaikiusių vasariškų bytų. Tačiau vėliau, po visų atlikėjų, pradėjo pirštis idėja, kad geriau jau galėjo šį pasirodymą palaikyti desertui – ankstyvoji publika pasirodė vangoka, trūko lašelio beprotybės, kaip nerūpestingam swag vakarėliui .

Po vidurnakčio paskutinės Fingalick kibirkštys prigeso ir rūsyje pradėjo kilti aklinos šviesos cunamiai, nes ant scenos jau lipo Sun Glitters, o Shaltmiros vizualizacijas pakeitė svečio vaizdų montažas – įvairūs kadrai – nuo erotikos iki gamtos peizažų. Skambant jau pamėgtoms „Too Much to Lose“ , „Find Your Way“, „Feel It“ tolygiai pulsavo sub‘ai ir sūpavo modifikuotas vokalas.  Rezultatas – globali egzaltacija Trip‘o planetoje.

Brokenchord grojo trečiasis, bet ne prasčiau už kolegas – atvirkščiai, ne per dažniausiai lietuvius savo pasirodymais džiuginantis DJ kaskart vis maloniau nustebina. Atsakomybės jausmas prieš gerbėjus, judėjimas į priekį ir naujo skambesio paieškos akivaizdžios. Iškart po Sun Glitters seto palaimingos cigaretės parūkyti išėję žmonės greitai sugrįžo ir tęsė hedonistinius ritualus, ausimis siurbdami žemus Brokenchord‘o dažnius.

3 4

 

Bepročių eilės betono duobėj

Visada kiek neįprasta yra ateiti į XI20 ir klausytis ne pankroko. Ne išimtis ir paskutinysis  šių metų TARP‘o koncertas Vilniuje – bepročių vakarėlis ir trenkta poezija cementinėj duobėj. Šįkart grojo Driezhas, Betoniniai Triušiai ir AVaspo, o kitoje erdvėje publika galėjo pasigrožėti Shaltmiros komiksais bei įsigyti visokių niekučių.  Buvo sausakimša, kas nedžiugino.  Pirmas ant scenos lipo Driezho projektas, paskleidęs meditatyvių gamtos vibracijų, įstrigusių miesto ritme – gelmingu vokalistės balsu bylojami natūralistiniai tekstai priminė apie gamtą ir žmogų urbanistinėj realybėj.

Atrodė, kad po šio ramaus pasirodymo Betoniniai Triušiai duos kiek kofeino kūnams ir mintims, bet visas pasirodymas buvo gerokai ištęstas. Aišku, klausytis nuo kafkiškų situacijų iki šleikštuliu persunktų tekstų, skambančių šizofreniškos „melodijos“ formoje buvo įdomu. Tačiau tik pirmąjį pusvalandį – kuo toliau, tai tuo labiau vargino.

Ne tik šio koncerto, bet ir viso festivalio centriniu objektu tapo AVaspo. Nors labai žavėjo tiek norvegai Jenny Hval, tiek Sun Glitters, tautiečiai padovanojo ne tik aukštos klasės pasirodymą, bet kai ką daugiau ir svarbiau – jausmą, kad tai sava. Atrodė, kad visa masė, susispraudusi Driskių Skylėj, tik šio pasirodymo ir laukė visą tą savaitę. Tokių ovacijų, kurias girdėjau po kiekvienos AVaspo dainos, nepamenu nė viename iš aprašytųjų svečių koncertų. Ir pelnytai- pasirodymas buvo labai stiprus ir įtaigus.

5 6 7

 

TARP’12 nusidažė be-tono spalvomis: šaltomis kaip miesto sienos, pilkomis kaip nepertraukiama 24/7 kasdienybė – audiovizualinės poezijos festivalis savo paletėje ironiškai maišė niekio spalvas. Bet vis tik spalvas. Jei Malevičiaus kvadrate gali išvysti ne tik juodą, bet ir formą, reljefą, atspalvį,tai TARP‘e poetiškas žodis randa savo terpę garse, judesy, emocijoje. Tereikia nesileisti apgaunamam netikėtos koncepcijos ir atverti savo minties kanalus – poezija prisišvartuos pati.

 

Foto: Karlė Dru

Pilna foto galerija